Prisiminimų antradienis - superherojai, nenugalimieji Olimpo dievai

Artėjant vasarai ir nuostabiems orams už lango, vis mažiau laiko norisi sėdėti prie kompiuterio. Galvoje esu "parašiusi" jau kokius penkis blog'o įrašus, bet rankos labai sunkiai ir tik vėlai vakare eina susitikti su klavietūra. Šiandienos temos praleisti negaliu, nes ji mano mintyse nuo pat TRYS kaip VIENAS pradžių.

Seneliai. Daug atostogų praleidusi pas juos sukaupiau begalybę nuostabiausių vaikystės prisiminimų. Dabar turiu tik vieną močiutę, kurią labai myliu ir labai džiaugiuosi, kad ji pamatė mano vaikus. Vis jai sakau, kad turės dalyvauti mano vaikų mokyklos išleistuvėse. Mūsų seneliams vaikai - kaip kuras, baterija ar tiesiog laidinis pakrovėjas gyvenimui. Jie visada šypsosi į juos žiūrėdami, stengiasi dėl jų bėgdami, griūdami, skubėdami. Ir nėra reikalo juos kaltinti, stabdyti ar drausminti - tegu džiaugiasi, tegu būna ir tegu pasikrauna!

Dažnai nejausdami, suaugę nefiltuoja temų vaikams ir kalba prie jų apie viską. Ir apie senelius taipogi. Ilgai galvojau ir pasakiau sau, kad vaikams seneliai turi būti superherojai, nenugalimieji Olimpo dievai, o ne seni bambekliai, pamokslautojai. Ir tai, kaip apie savo senelius galvos vaikai, priklauso tik nuo mūsų - tėvų.

Apipinkit vaikams prisiminimus apie senelius gėlėmis, apraišiokite balionais ir šaukite fejerverkus kiekvieną kartą, kai Jūsų tėvai susitinka su Jūsų vaikais.

Mano tėtukas (senelis) veždavosi žvejoti arba į aerodromą ir mums, penkiems anūkams, leisdavo pavairuoti, nors kai kurie pėdalus pasiekdavo tik kojų pirštų galiukais. Močiutė nuo 4 ryto sukdavosi virtuvėje ir pusryčiams ruošdavo mums cepelinus; leisdavo bandyti visus savo nagų lakus ir lūpų dažus. Kita močiutė buvo darželio direktorė, todėl leisdavo groti pianinu, kai kiti vaikai miegojo pietų miego; ji spręsdavo daug kryžiažodžių ir rankinėje visada nešiodavosi krūvas Teleloto bilietų, nes slėpdavo juos nuo senelio. O jis buvo didelis pedantas. Prisimenu jį visą dieną po namus vaikštant su tokiu senoviniu elektrinės spalvos dulkių siurbliu, o vietoj kramtomos gumos jis man papjaustydavo lašinukų į mažą lėkštutę ir vadino juos "donaldžiukais". Visi šie prisiminimai man iškyla per šeimos šventes, kuriose visada sugalvoju norą, kad mano vaikai irgi matytų seneliuose superherojus, nenugalimuosius Olimpo dievus.

Meilės ir kukulių šiam pasauliui,

Arūnė