Man (ne)sunku auginti vaikus

Jau nelabai ir galėčiau suskaičiuoti, kiek kartų esu girdėjusi klausimą „Tau turbūt labai sunku su trim vaikais?“. Iš pradžių entuziastingai atrėždavau „Oij, ne man visai nesunku. Man labai smagu auginti vaikus“. Bet su kiekvienu kartu tas entuziazmas mažėja, nes šis klausimas pradeda nervinti. Tuomet mano pasakymas „Man nesunku“ tampa labai nenatūralus, ko pasekoje, klausiantis žmogus tikrai galvoja, kad man sunku. O sunku man tik su tokiais klausinėtojais, nes labai dažnai jų akyse dega užuojautos ugnelė. Taigi... Dėdama didelį riebų tašką šioje „Tau sunku“ istorijoje, pranešu, kad man tikrai nėra sunku!

Vaikų auginimui buvau labai pasiruošusi psichologiškai, nes žinojau, kad gali būti tokių situacijų, kai vaikai klyks iki pamėlynavimo, o aš sėdėsiu ant lovos krašto raudodama ir galvosiu, kad esu blogiausia mama pasaulyje. Tikrai žinojau, kad taip gali nutikti ir su šia mintimi viso nėštumo metu man pavyko susidraugauti. Pradėjau galvoti apie problemas, kurios gali mane privesti prie tokio raudojimo. Po kurio laiko pradėjau galvoti apie tų problemų sprendimo būdus. Tada mintyse kiekvienai situacijai turėjau planą A, B bei C ir galiausiai vaikelių laukiau visiškai pasiruošusi. Jau daug metų turiu taisyklę visoms gyvenimo situacijoms: jei turi problemą, paklausk savęs ar gali ją išspręsti; jei gali - spręsk, jei negali - nesiparink. Kukuliams greitai 6 mėnesiai, o aš dar nė karto nesu pagalvojusi, kad esu bloga mama.

Sunkios situacijos buvo tik tada, kai pratinausi prie augančio kukulių svorio. Vieną vakarą buvo taip, kad stovėjau prie vystymo stalo surakinta nugara, o galvoje tik viena mintis „Aš nebepakelsiu Amelijos nuo vystymo stalo. Niekaip!”. Tada kelis kartus giliai įkvėpiau, paėmiau Ameliuką nuo stalo ir paguldžiau į lovą. Nuo tos akimirkos supratau, kad negaliu būti fiziškai silpna, nes, kai vyras būna komandiruotėse, aš turiu turėti energijos ir jėgų pasirūpinti vaikais. Todėl pradėjau stiprinti savo kūną ir visos problemos išsisprendė.

Vaikų auginimą galėčiau prilyginti sportavimui – ar Jums sunku sportuoti? Į treniruotes eiti kartais nesinori, kitą dieną skauda raumenis arba atrodo, kad laikas sportuojant kažkaip sustingsta ir pabaiga niekada nebeateis... pažįstamos situacijos? Bet kai kas nors paklausia, kaip sekasi sportuoti ar sakote „Aij, man labai sunku“. Taip pat ir su vaikais: taip, situacijų būna pačių įvairiausių, bet rezultatas - jų šypsenos ir begalinė laimė - atperka viską. Jeigu sportas gali būti vadinamas pomėgiu, tai kodėl taip negalima vadinti vaikų auginimo?

Mano blog‘as skirtas parodyti, kad nereikia būti kažkokiu išskirtiniu žmogumi, kad būtum nuostabus tėtis ar mama; kiekvienas iš mūsų gali profesionaliai žongliruoti tėvyste vieno, dviejų, trijų ar aštuonių vaikų.

Artimieji man dažnai pasiūlo susirasti auklę, kad padėtų kasdien su vaikais. Atsisakau ir bandau paaiškinti, kad su vaikais man nėra sunku, o su svetimu žmogumi namuose jau būtų. Dažnai įsivaizduoju situaciją, kai vaikai miega pietų miego (būna, kad išmiega 2 arba 3 valandas) – ką tuomet veikti man ir auklei? Kai būnu viena aš galiu eiti padirbti, pamiegoti, pamegzti, pasitvarkyti kambarius ir pan., o būdama su žmogumi šalia, jaučiu atsakomybę bendrauti. Negaliu juk nekreipti dėmesio. Taigi šiuo metu man svetimas žmogus namuose sukeltų sunkumų. Jokiais būdais nesu kategoriška šiuo klausimu: vėliau man labai reikės pagalbos, kai vaikai pradės mokintis vaikščioti, bus didesni, sunkesni ir pan. Tad jei kas turite rekomendacijų nuostabiai auklei - prisiminkit mus ir praneškit.

Nes mūsų kukulius auginti - labai smagu!

Meilės ir kukulių šiam pasauliui,

Arūnė