Kaip kraustantis į naujus namus neišsikraustyti iš proto?

Po paskutinio įrašo praėjo nemažai laiko, t.y. visa vasara. Sulaukiau klausimų ar man jau atsibodo rašyti; ar neturiu apie ką rašyti; o gal man depresija ir kančia, auginant vaikus? Tai atsakau – ne, ne ir ne. Pagrindinės tylos priežastys buvo net kelios ir visos susiplakė į krūvą: augant kukulių dantims ir keičiantis jų dienos ritmui, mes kraustėmės į naujus namus, pabiro mano sveikata ir chaose dingo įkvėpimas. Viskas prasidėjo labai lengvai, dar pavasario pradžioje ir atrodo, kad taip lengvai ir greitai baigsis, bet, kaip sako mano teta „Sori, Maikal“. Planai liko tik planais.

Prieš tai gyvenome trečiame aukšte be lifto, taigi kukulių tėčio komandiruočių metu kūkuodavom visi keturi namie, gaivaus oro įkvėpdami tik retkarčiai. Tie reti kartai būdavo artimųjų arba kaimynų pagalba, kai padėdavo išsinešti man vaikus į lauką. Bet laikui bėgant supratau, kad negaliu pririšti kitų žmonių (ir prisirišti pati) prie tikslios valandos, kada norėsime ir galėsime eiti į lauką. Augant mažyliams sunku darėsi ne tik vienai, bet ir mums kartu, juos nusinešti iki automobilio. Taigi sprendimas buvo vienas – mums verkiant reikia pirmo aukšto. Turėjome naujus namus, turėjome meistrus ir turėjome mintį, kad viską įsirengsime kuo paprasčiau. Bet remontai užsitęsė iki beveik 5 mėnesių.

Daug ko ieškojome internete gyvai net nematę, važiavome su miegančiais vaikais rinktis sienų spalvos, kai Vytautas su visa palete atbėgdavo į mašiną ir per 1 minutę turėjome nuspręsti, kurios baltos mes norime „Cool December“, „Morning Fog“ ir pan. (o mes norėjome tik paprastos baltos, nors ir tai, pasirodo, nėra taip paprasta). Duris iš nuotraukų internete derinome prie grindų, vonios kambarį ir virtuvę pati sudėliojau IKEA‘joj, o aš juk turiu geriausią draugę interjero dizainerę! Bet dar vieno žmogaus įtraukimas į šią komunikaciją atrodė bus nepakeliamas (nors dabar suprantu, kad tai būtų taip pagelbėję!). Laukdavome savaitgalių, kad pasidarytume visus naujų namų darbus, bet tuomet naktim nemiegodavo vaikai arba reikėdavo po truputį krautis daiktus senuose namuose. Kasdien viena ranka maišydama košę, kita – Pinterest‘e ieškojau idėjų namams. Jau buvo akimirkų, kai norėjau, kad būtų „kaip senais laikais“: liustrų - trys variantai, sekcijų – du, o vaikiškos lovytės – pas visus būdavo vienodos. O dabar – visokių pasirinkimų yra tūkstančiai. Taigi galiausiai taip ir atsikraustėme – be šviestuvų, rankenų, svetainės baldų ir su milijonu daiktų dėžėse, kurios iki šiol neišpakuotos.

O dar tie dantys! Dygo visiems vienu metu ir dažniausiai kukulius kankindavo naktį. Todėl net geranoriška visų artimųjų pagalba dienomis, naktimis mums nepadėdavo. Dabar viską prisimenu kaip blogą sapnas, kuris gal ir nebuvo toks jau blogas, bet tuo metu nuovargis, įtampa ir amžinos paieškos atrodė išvarys iš proto. Ir nesisekdavo savęs įtikinti, kad viskas laikina, kad reikia gyventi čia ir dabar, nes ta akimirka tikrai nebuvo ta, kurioje aš norėjau gyventi dabar. Aš norėjau gyventi tame momente, kai jau viskas bus baigta. Kiekvieną dieną galvojau, kad viskas – dabar jau tikrai mums reikia namų tvarkytojos ir auklės, bet praleidusi bent 10 minučių su vaikais, persigalvodavau. Jų šypsenos, nauji išmokti dalykai ir meilė suteikdavo jėgų dar labiau stengtis ir viską greičiau įveikti.

Ir atėjo ruduo... Tik trys dienos jo praėjo, o mes jau gyvename ramiai, beveik pabaigtuose namuose ir naujame ritme: vasara prie ežero su šašlyku lėkštėje baigėsi, kukulių tėtis po trijų savaičių atostogų grįžo į darbus, vaikai patys nusprendė kada visi trys eis miegoti, kėlimasis naktį dėl dantų tapo įprastas ir nebetoks sudėtingas. O aš ir vėl turiu laiko karštam kavos puodeliui ir savo mylimom veiklom. Taigi, nors tada pati išgirdusi tokią frazę, būčiau išsikrausčiusi iš proto, bet tai tikrai auksinė taisyklė - „Ir tai praeis“.

Linkiu, kad praėjusi vasara liktų gerais prisiminimais, o raminantis Chris Rea balsas ir cinamoninė arbata pranašautų gražiausius rudens vakarus.

Meilės ir kukulių šiam pasauliui,

Arūnė