Apie protingus (ir nelabai) suaugusius, kurie augina vaikus

Esu kategoriška turbūt tik vienu klausimu savo gyvenime – nėra vienos absoliučios tiesos, kuri tinka visiems. Būtent dėl šio savo įsitikinimo ir ilgai nukėlinėjau „Trys kaip vienas“ pradžią. Dalindamasi savo patirtimi susidurdavau su komentarais „Bet juk gali būti ir kitaip“. Taip, gali būti visaip ir netgi visaip teisingai.

Prieš visus savo pranešimus ir paskaitas moksleiviams bei studentams sakydavau, kad tai, ką pasakoju yra mano asmeninė patirtis ir sukauptos žinios, todėl mano pranešimuose galite ieškoti tik įkvėpimo, o ne atsakymų. Naivus tikėjimas, kad žmonės sąmoningi ir nepuola daryti „taip, kaip kažkas pasakė“, vis dar manyje gyvena. Parašyta tūkstančiai knygų apie laimingo gyvenimo formules, receptus ir praktikas, bet, esu 99% įsitikinusi, kad nei viena Jums nesuveiks. Kodėl? Nes žmogaus, kuris tuo dalinasi ir Jūsų gyvenimo patirtys yra skirtingos, žmonės ir situacijos, kurios nutinka irgi yra skirtingos. Todėl visur aplink ieškokite tik įkvėpimo ir eksperimentuokite bei žaiskite su gyvenimu ieškodami savo laimės formulės.

Ir neteiskite kitų! OOOooo, šituo klausimu galima atskirą blog‘o įrašą parašyti, bet pabandysiu trumpai išdėstyti pačią esmę. Nuteista ir nulinčiuota gyvenime esu daug kartų, bet man nelabai tai rūpi, nes radau atsakymą, kodėl taip vyksta. Smerkti ir teisti geriausiai moka tie žmonės, kurie:

· Nemoka susitvarkyti su situacijomis ir tada sako, kad visi kiti daro blogai

· Turi siaurą pasaulio supratimą

· Net neįsivaizduoja, ką reiškią žodis empatija

· Bijo kritikos, todėl stengiasi rėkti ir perrėkti visus, o galiausiai garsiai puola su „Nesąmonė, Tu meluoji!” ir išeina

Kodėl protingiems ir sąmoningiems žmonėms sunku su tokiais diskutuoti? Tie rėksniai dažnai pasitelkia pseudomokslą, iš piršto laužtą statistiką arba populistiniuose portaluose perskaitytus tyrimus ir pateikia tai kaip faktą. Tokiu būdu protingąją diskusijos pusę priveda prie rėkimo „Nesąmonė, Tu meluoji!” (nes nervai ne geležiniai). Reikia pavyzdžių? Pažiūrėkite mamų diskusijas apie skiepus arba žindymą – atskiriat, kad yra dvi pusės: protinga ir ta kita? Jokiais būdais neteigiu, kad skiepyti vaikus būtinai reikia arba nereikia. Bet reikia išmokti priimti kito nuomonę ir nepulti žmonių teisti. Kiek kartų esate girdėję situaciją, kai žindančios mamos smerkia nežindančias, sako, kad jos praranda ryšį su vaiku ir pan.? Hello, brain is calling! Mama nesirenka žindyti ar ne, gamta už ją šį sprendimą padaro. Esu girdėjusi ir tokį „argumentą“: mamos, kurios taiko griežtas dienotvarkes ir nuo mažens ugdo vaiko savarankiškumą, nesuteikia vaikams meilės ir nekuria su vaiku ryšio. Aš esu ta mama. Taigi visos mielosios, kurios taip galvojate, ateikit pažiūrėti kokie mano vaikai nemylimi ir „be ryšio“.

Meilės ir kukulių šiam pasauliui,

Arūnė